Apie marozo emocijas arba kodėl Pietinia kronikas yra emocionalus kūrinys?
3/23/20252 min skaitymo
„Marozas“, „forsas“ – tai ne unikalus Lietuvos subkultūros reiškinys. Panašių veikėjų galima sutikti ir kitose šalyse: Rytų Europoje jie vadinami gopnikais, Jungtinėje Karalystėje – chavs ar lads, Australijoje – bogans, o JAV (ypač Naujojo Džersio ir Niujorko regionuose) – guidos. Taigi, kokia ši subkultūra ir kokius impulsus (kad ir prastai kontroliuojamus) bando patenkinti marozas?
Iš pirmo žvilgsnio marozas gali pasirodyti kaip prieštaringas reiškinys: jauki, patogi, kartais (ypač anksčiau) ryškių spalvų apranga ir, priešingai, prastai kontroliuojama agresija – kovinė „šukuosena“, keiksmažodžiai, psichoaktyvių medžiagų poveikis. Tačiau išorė gali daug pasakyti apie vidinius procesus.
Struktūriškai marozo išvaizdą ir elgesį galima interpretuoti kaip dominuojančią Tanatos (mirties, agresijos) varą ir išvešėjusią Id (į impulsų tenkinimą orientuotą psichikos struktūrą). Kita vertus, sportinė apranga gali būti suprantama kaip primityvus, kūniškas būdas apsupti save komfortu ir patogumu. Pridėjus ryškią išvaizdą ir konkurenciją, matome, kad marozas yra šiuolaikinės isterinės asmenybės pavyzdys su antisocialumo bruožais.
Isterinio vyro vidinis konfliktas: jis nori meilės, bet bijo bausmės. Šį konfliktą jis bando spręsti dviem būdais: pats keldamas baimę arba agresyviai viliojant. Deja, abu variantai trukdo integruoti autentiškas, nors ir prieštaringas, asmenybės dalis.
Siekimas tapti baimės objektu – iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip pasipriešinimas autoritetams, tačiau iš tiesų tai kontrafobiškas bandymas paneigti savo silpnumą ir priklausomybę. Tai, ką marozas galėtų nuvertinti kaip „moteriškumą“.
Hiperseksualus viliojimas – irgi yra pažeidžiamumo ir prieraišumo slėpimas.
Agresyvumas ir seksualumas kaip gynybos mechanizmai – isterinės asmenybės dažnai naudoja agresiją ar viliojimą tam, kad paslėptų savo „nevyriškas“ dalis. Dėl to joms sudėtinga konstruktyviai reikšti pyktį ar nuoširdžiai mėgautis seksualiniais santykiais.
Isterinio vyro konfliktas – tai seksualinės tapatybės paieškos. Kitaip tariant, tai klausimas, kaip priimti savo vyriškąjį „moteriškumą“.
„Pietinia kronikas“: emocijų sūkurys ir tapatybės paieškos
Isterikai nuolat ieško trumpalaikio palengvėjimo nuo nepilnavertiškumo – kūryboje, įvairiose veiklose, greitai besikeičiančiuose santykiuose, darbuose, skirtingose socialinėse rolėse. Tačiau ilgalaikio kompromiso jie taip rasti negali.
Psichoterapija gali padėti atpažinti vidinius nesąmoningus konfliktus, pastebėti dėsningumus kasdienybėje, kurti santykius ir iš tiesų jais mėgautis.