Jausmų mišrainės
4/13/20252 min skaitymo
Kai mūsų paklausia, kaip praėjo šventės, dažniausiai atsakome: „Gerai. Tėvai vėl prikišo mišrainių" – suprask, viskas taip pat ir nesikeičia. Ir visgi, juk santykis su tėvais ir artimaisiais yra pats intensyviausias. Nenuostabu, kad šventiniai laikotarpiai, o ypač susitikimai su artimaisiais, psichikai būna vieni įtempčiausių: šventės dažnai iššaukia vidinius ir, neretai, išorinius konfliktus. Taigi kokias psichologines prasmes turi šventės ir maistas?
Socialiniuose tinkluose gausu pasišaipymų apie šeimininkų raginimus dėtis daugiau maisto. Dažniausiai kartu pasijuokiame ar pajuokaujame, bet ar susimąstome, kas slypi po šia pašaipa? Humoras – kaip ir visos kitos mūsų psichologinės gynybos – leidžia realybę matyti kaip mažiau žiaurią arba bent jau patogesnę. Tad ką gi taip sunku pamatyti apie save ar savo tėvus, kad taip kolektyviai „vienijamės“ prieš šį gerai pažįstamą reiškinį?
Ar gali būti, kad juokaudami vengiame pripažinti skaudžią realybę – jog su tėvais, be maisto, nebepavyksta kurti abipusiškai pilnaverčio santykio?
Kažkas tam gali prieštarauti - kuo maisto kišimas į lėkštę ar į maišą išvažiuojant trukdo giliam, atviram, lygiaverčiam ryšiui? Ir tikrai – pats maistas niekam netrukdo. Na, nebent tas pelėsis, atsiradęs po savaitės šaldytuve, kuris trukdo jį valgyti dėl padidėjusios apsinuodijimo rizikos.
Visgi galbūt per maistą komunikuojame daugiau, nei patys norime pripažinti? Per pirmuosius dvylika gyvenimo mėnesių žmogaus smegenys vystosi sparčiausiai per visą gyvenimą. Tuo laikotarpiu vienas pagrindinių būdų, kaip vaikas patiria meilę, saugumą, nuraminimą, yra būtent per maistą.
Ar gali būti, kad ir suaugusio žmogaus smegenys per maistą bando patenkinti ne tik fizinius, bet ir dažnai neįvardytus psichologinius poreikius?
Pavyzdžiui, priklausymo poreikį stengiamės patenkinti susėsdami prie bendro stalo, dalindamiesi maistu; individualumo – valgydami iš savo lėkščių ar atsisakydami papildomos porcijos; kompetencijos – girdamiesi kepiniais, klausdami, ar patiko, patys pagirdami, pasidžiaugdami rasta gera nuolaida; savęs aktualizacijos – pagražindami stalą, išmėgindami naują patiekalą, ir taip toliau.
Tai kur problema?
Juk visi sublimuojame (sublimacija – nepriimtinų poreikių tenkinimas socialiai priimtinais ar net naudingais būdais) savo poreikius per maistą – ir gyvename sau laimingai.
Problema kyla tada, kai sublimacijos nepakanka, kad tie poreikiai būtų iš tikrųjų patenkinti, o mes nemokame jų aiškiai iškomunikuoti. Tada psichika griebiasi išveikos gynybos (išveika – susikaupusios psichologinės įtampos išliejimas elgesiu: veiksmais ar žodžiais).
Pavyzdžiui, jaučiamės tokie „alkani“ meilės, kad piktnaudžiaujame – persivalgome arba prisigeriame. O gal priešingai – jaučiamės tokie priklausomi ir kontroliuojami, kad vėluojame prisijungti, atsisakome valgyti. Gal jaučiamės nekompetentingi – todėl pernelyg giriamės, kišame maistą, priekaištaujame, kodėl niekas jo nevalgo. O gal taip beprasmiškai, kad net pamirštame apie šventinį susitikimą, arba išliejame emocijas ant dūkstančių vaikų.
Šitą frustraciją galima sušvelninti ir socialiai sveikesniais būdais – pasidalinant savo jausmais, mintimis. Bet tam reikia juos būti įsivardijus. O tai jau ne visada taip paprasta.