Kaukės, introjekcijos ir aš

Kas yra introjekcija ir kaip tai siejasi su kaukėmis?
Introjekcija (arba tapatinimasis) – tai gynybos mechanizmas, leidžiantis mokytis ir prisitaikyti prie sudėtingos aplinkos. Jos pagalba pasąmoningai „praryjame“ svarbių žmonių požiūrį, įsitikinimus, jausmus – jie tampa mūsų dalimi. Taip formuojasi moralė, vertybės, lūkesčiai ir savęs vaizdas.

Vaiko savivertė priklauso nuo to, kaip jį mato tėvai. Atitinkamai – kokie turime būti, kad būtume priimti – formuoja mūsų socialines kaukes.

Neapdoroti jausmai → Introjekcija („Neverk“, „Turi būti tobulas“) → Psichologinė kaukė

Reliatyvus saugumas
Vaikas mokosi santykių modelių pagal tai, kaip su juo bendraujama. Psichika pasirenka stabilumą net tada, kai jis destruktyvus – nes pastovumas = saugumas. Todėl augus smurtinėje aplinkoje, smurtas tampa norma, o santykiuose vėliau ją atkartojame.

Lyčių skirtumai
Patirdamas nuolatinį smurtą, vaikas pradeda tikėti, kad jis nusipelnė to, kas vyksta – taip atsiranda agresoriaus arba aukos introjekcija.
Įdomu, kad:

• Berniukai dažniau tapatinasi su agresoriumi → išorinis smurtas (sadizmas)

• Mergaitės – priešingai, smurtą nukreipia į save → vidinis smurtas (mazochizmas)

Aukos introjekcija (pyktis į save)
Smurtą patiriantis žmogus ima tikėti, kad pats sukėlė smurtą – tai leidžia išsaugoti iliuziją, kad turi kontrolę.
Toks žmogus linkęs kaltinti save net už kitų pyktį. Konfliktų vengimas tampa strategija. Tokiu būdu, paradoksaliai, apsikaltinama, apsigėdinama dar konfliktui neprasidėjus, nes konfliktas - viduje.
Tik problema – užspaustas pyktis niekur nedingsta: „nekalbadieniai“, priekaištai, atidėliojimas, sarkazmas, uždarumas, apkalbos...
Visa tai – tylus smurtas, vedantis link depresijos arba/ir mazochistinio savo kančios garbinimo.

Agresoriaus introjekcija (pyktis į aplinką)
Kita pusė – žmogus, susitapatinęs su smurtu.
Stresinėje situacijoje jis reaguoja puolimu – tarsi išorinis smurto šarvas. Kita forma – bet ta pati trauma.

Introjekcijos pagal sutrikimo lygį

Introjekcijas galima skirstyti pagal sutrikimo tipą ir sunkumo lygį. Psichozinės organizacijos introjekcijų turinys labiau primintų haliucinacijas, kliedesius, psichosomatiką (“jo neapykanta degina man krūtinę”) arba netgi savasties difuziją (“aš esu Jėzus”). Ribinio asmenybės lygmens introjekcijose dažniausia galima pastebėti radikalius kraštutinumus (“aš visiškai blogas” arba “aš visiškai teisus”).

Galima teigti, kad daugumos sutrikimų dinamikoje matosi konfliktas tarp per žiauraus sąžinės (superego) balso prieš negatyvias introjekcijas (“aš agresorius”) arba nerealistiškai pozityvias (“aš tobulas”) ir kaip konflikto kompromisas pasireiškia simptomai: įkyrios mintys, saviplaka, kompulsijos, badavimai, priklausomybės, panikos priepuoliai ir t.t.

Introjekcijos psichoterapijoje

Terapijoje introjekcija yra svarbi tuo, kad pacientas mokosi naujo lygiavertiško bendravimo modelio. O kadangi psichika formuojasi pastovioje aplinkoje, esminiams pokyčiams psichoterapijoje pasiekti reikalingi pastovūs susitikimai, pastoviu metu ir pokyčiui reikia laiko.