Projekcijos: kai pasaulis tampa veidrodžiu

Projekcijos: kai pasaulis tampa veidrodžiu

Kas yra geriausias gydytojas, psichoterapeutas, pardavėjas, politikas ir t.t.? Kas – geriausias draugas, artimiausias šeimos narys? Pagal ką renkamės mėgstamiausius filmus ar knygas? Kodėl kai kuriuos jų skaitome ar žiūrime vėl ir vėl?

Posakiai „su kuo sutapsi, tokiu pats tapsi“ ar vaikiškas „kas ant kitų sako – ant savęs pasisako“ puikiai iliustruoja projekcijų esmę. Projekcija – tai psichikos gynybos mechanizmas, kai (priešingai nei introjekcijos atveju) kituose matome tai, ko nematome savyje. Tokios frazės kaip „visi žmonės yra...“, „ateitis bus...“, „jis/ji galvoja, jaučia, kad...“ – tai dažnai projekcijų rezultatai, nes negalime vienu sakiniu apibendrinti sudėtingos realybės ar pažvelgti į kito žmogaus vidų.

Kuo stipriau idealizuojame arba nuvertiname, kuo labiau matome kitus kaip „gerus“ ar „blogus“, tuo labiau, tikėtina, nematome to paties savyje ir tai išprojektuojame į išorę. Nes nepriimti išorės - lengviau. Gynybos mechanizmų tikslas – grąžinti mus į pažįstamą „saugumo“ būseną. Deja, dažnai ta būsena nėra saugi, o veikiau primena neišspręstas traumas, konfliktus, neišgyventas psichoseksualinės raidos užduotis ar emocinius deficitus. Projekcinės gynybos puikiai iliustruoja šį principą. Pvz., kai fobiškai bijome šunų – psichika ima „matyti“ ir „girdėti“ juos visur.

Mėgstamiausiais, artimiausiais objektais laikome tuos, į kuriuos geriausiai suprojektuojame nematomas savo dalis. Heinz Kohut rašė apie dvynio (arba alter-ego) savasties polių, svarbų vaiko socializacijoje. Šis polius leidžia mums apsisupti į mus panašiais objektais – tai padeda jaustis suprastiems, reikšmingiems ir saugiems. Psichoterapijoje, susiformavus dvynio perkėlimui, pacientas gali pradėti matyti terapeutą kaip draugą. Dažnai tai – ilgai ieškoto ir vaikystėje stokoto supratimo ir patvirtinimo ilgesys. Taigi, mūsų „mėgstamiausi“ objektai – tai mūsų savasties dalys, kurias (sąmoningai ar ne) išprojektuojame į aplinką, kad bent taip pasijustume priimti.

Tas pats vyksta ir priešingai – su tais, kurių nekenčiame, kurie erzina, provokuoja. Jie atstovauja mūsų pačių nepriimtas dalis. Jei atrodo, kad visi aplinkui – neatsakingi veltėdžiai, galbūt tai mūsų pačių neatsakomybė, kurią išstūmėme ir dabar nesąmoningai baudžiame kituose, užuot patys ėmęsi atsakomybės.

Kai projekcijos iš esmės iškreipia realybę, o jų turinį sudaro ypač nepriimtinos mūsų savasties dalys, atsiranda problemų. Jei žmogaus pagrindinė gynyba yra projekcija – tikriausiai kalbame apie paranojinę asmenybę.

Visgi projekcijos – ne tik gynyba. Jos padeda pamatyti, kaip žiūrime į save. Jei nekenčiame visų – tiek pat neapykantos tenka ir toms savo dalims, kurias projektuojame į išorę. Mylėti save galime tiek, kiek galime mylėti kitus. Ir tiek, kiek patys jautėmės mylimi esminiais mūsų raidos etapais.

Savo projekcijas galime stebėti pagal tai, kaip jaučiamės apie žmogų dar prieš bendraudami su juo, kaip vertinam situacijas prieš joms įvykstant, t. y. kol dar neturime objektyvių priežasčių vienam ar kitam vertinimui.

Kaip projekcijos skiriasi nuo sąmoningų nuostatų ar nuomonės? Sąmoninga nuostata remiasi pripažinimu, kad mūsų patirtis – ribota, o projekcijų tikimybė – reali. Pvz., galime nemėgti tam tikrų gyvūnų, patiekalų ar vietų, nes su jais siejame nemalonius potyrius. Bet jei teigiame, kad visi obuoliai – nuodingi, visa tamsa – pavojinga, ir visi turi jos vengti – tai jau projekcijos, iškreipiančios realybę.

Nuojauta, empatija – tai sėkmingai pritaikytos projekcijos. Jos leidžia greitai, automatiškai, pasitelkus praeities patirtį, įsivaizduoti tikėtinus scenarijus apie kitų žmonių vidinį pasaulį. Ne nuspėti, bet įsivaizduoti. Tai – mūsų vaizduote paremta hipotezė, kurią galime tikrinti kaip mokslininkai ir priimti sprendimus, kaip reaguoti. Tad projekcija – vienas iš sveikos psichikos įrankių. Tačiau skurdus ir nelankstus gynybų repertuaras blogai prognozuoja mūsų gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.

Psichoterapijoje projekcinės gynybos – kertinės tiek santykiui kurti, tiek keistis. Terapija įmanoma tik tuomet, kai atsiranda teigiamas perkėlimas, kai pacientas psichoterapeutą mato kaip bent kažkiek suprantantį, palaikantį, saugų. Jei paciento gyvenime niekada nebuvo tokios figūros arba terapeutas yra netinkamas – psichoterapija tampa neįmanoma. Teigiamas perkėlimas irgi formuojasi sėkmingai pritaikytų projekcijų pagalba. Jeigu psichoterapeutas primena kažkokį teigiamą praeities objektą - psichoterapijai jau yra vilties.