(Psichologinis) Įstrigimas
4/23/20252 min skaitymo
Įstrigimas – tai ne šiaip sustojimas. Tai psichologinis „užlūžimas“ tarp dviejų (ar daugiau) priešingų jėgų. Pvz.: nori nusipirkti kažką – bet gaila pinigų. Rezultatas? Nedarai nieko. Kuo stipresni vidiniai prieštaravimai (pvz., noras vs pyktis), kuo ilgiau trypčioji vietoje, tuo labiau kyla nerimas, auga vidinis konfliktas. O tada jau prasideda: gėda, kaltė, savęs graužimas. Gynybos mechanizmai, vietoj to, kad padėtų, ima strigti: užsisklendimas, nuvertinimas, atitrūkimas nuo jausmų vietoj paprasto pasakymo, kad: „Ei, man baisu.“
Kai tai užsitęsia – psichika pavargsta. Pasirenkam primityvesnes gynybas, nerimas smaugia, o kartu su juo išlenda ir senos, neišspręstos traumos. Žmogus gali adekvačiai reaguoti. Įstrigimas tampa nebe sprendimų paieška, o grėsme savivertei: „Aš išvis nieko nebegaliu.“
Ir žinai ką? Atidėliojimas vargina labiau nei blogas sprendimas.
Kai nesprendžiame, smegenys nesiilsi – jos kenčia:
1. Psichinis nuovargis. Nesprendimas yra kaip atidarytas naršyklės langas, kuris siurbia RAM’ą, net kai „dirbi su kitais failais.“
2. Nerimo kilpa. Ilgesnis delsimas = grėsmė. Smegenys siunčia SOS signalus: aktyvuojasi amygdala, pliūpteli kortizolis. Sveikas, pergalvojime. Sudie, ramybe.
3. Sumažėjęs aiškumas. Kai sprendimų vengimas tampa norma, prefrontalinė žievė (už logiką atsakinga dalis) ima streikuoti. Net pasirinkti, ką valgyti – kaip kopti į Everestą su šlepetėm.
4. Emocinis atbukimas arba perkrova. Kad išvengtų „blogo pasirinkimo“ kančios, smegenys arba išjungia emocijas, arba įsuka jas iki lubų (panika, kaltė, gėda). Gaunasi toks emocionalus ratas, iš kurio sunku ištrūkti.
5. Abejonės savimi sustiprinimas. Smegenys mėgsta algoritmus. Kuo ilgiau neapsisprendi – tuo labiau jos mokosi neapsispręsti. Susiformuoja įprotis: dvejonė → pergalvojimas → neveiklumas → laikinas palengvėjimas → apmaudas.
Išmoktas bejėgiškumas (M. Seligman, 1967)
Kai patirtys nuolat veda į nesėkmę, net gyvūnai nustoja bandyti. Psichika pasiduoda. Tai – kompromisas tarp noro ir neįmanomų lūkesčių. Ir jei tie lūkesčiai kyla iš mūsų pačių? Sveika, depresija. Ji pasireiškia tada, kai žmogaus vidiniai reikalavimai ima dusinti norą gyventi.
O kodėl artėjant deadline'ui strigimas mažėja?
Nes įstrigimas – tai pasipriešinimas ir priešintis darosi per daug pavojinga. Vidinis maištas prieš bausmės baimę. Ir dažnai tas maištas pasireiškia per atidėliojimą.
Atidėliojimas iš pradžių – kaip mini atostogos nuo streso. Bet kai žinai, kad turėtum kažką daryti – atsiranda kaltė. Gėda. Nes ne tik nieko neveiki, bet ir nepailsi.
Malonumas, kuris galėtų būti už maištą, nejaučiamas, nes bijoma „bausmės“ – blogo pažymio, vertinimo, atstūmimo. Deadline’as – tai tėviška figūra su laikrodžiu ir bausme. Kai jis artėja, pradedame desperatiškai rinktis gynybos strategijas.
Šitame laikotarpyje galima analizuoti kaip žmogus sprendžia Edipinį konfliktą, t.y. susidurdamas su neįveikiamu priešininku (realybės reikalavimais), - pasiduoda ir atsitraukia/iškrenta, prašo pagalbos, maniškai ignoruodamas savo limitus persidirba, puola kitus ar vis dėlto sugeba integruoti daugybę sudėtingų reakcijų į konstruktyvų tikslingą elgesį. Taigi įstrigimą galima interpretuoti kaip žmogaus reakciją susidūrus su iki tol neišspręstu psichologiniu konfliktu, kuris gali būti sprendžiamas pasitelkiant aktyvias priemones arba atidėliojimą - kaip nesąmoningą, inkubacinę priemonę pasyviai ieškant sprendimo.
Įstrigimas – tai ne tingėjimas. Tai neišspręstas konfliktas.
Ir psichoterapijos tikslas – jį suprasti, išgvildenti, o galiausiai – padėti žmogui judėti.